Spec. pedagogas

VAIKAS, ŠEIMA, MOKYKLA

 Visa šeimos gyvenimo veikla, gimus vaikui, sukasi apie jį. Todėl vaikas yra šeimos gyvenimo centras, jo ašis. Kad ir kaip besikeistų vaiko gyvenamoji aplinka: auklė, darželis, mokykla – pagrindiniai vaiko elgesio ir būsimo gyvenimo varikliai yra tėvai.

Kai kurie vaikai nuo mažens yra smalsūs, noriai mokosi, domisi naujais dalykais. Tėvams pakanka su jais bendrauti ir kreipti vaiko veiklą norima linkme. Svarbiausia vadovautis pagrindine taisykle: ką vaikas gali padaryti pats – nepulti daryti už jį. Pasiremsiu taip dažnai kritikuojama Norvegijos patirtimi. Nors mes girdime žiniasklaidoje apie lietuvių ir kitų tautiečių tragedijas dėl vaikų, tačiau vaikai dažnai paimami ne be priežasties. Šioje šalyje šeimoje vaikas privalo matyti tik geras tėvų emocijas, tinkamą elgesį: jie neišdrįstų vaikui matant išgerti taurės vyno ar atsipalaidavę rūkyti  vaikų akivaizdoje, rėkauti.  Tačiau jie nepuola tepti sumuštinio, kai vaikas tai gali pasidaryti pats, ar mauti batų, vilkti striukės, jei pagal amžių jis tai gali padaryti pats. Todėl ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikai į mokyklą palydimi ir niekas prie jų nestovi: patys nusirengia, persiauna batus, per valgomąją pertrauką pjausto duoną, darosi sumuštinius ar pasišildo tėvų paruoštą maistą mikrobangų krosnelėje. Nėra jokių auklių, kurios sutvarkytų stalą ar išplautų indus. Jie patys plauna, tvarkingai susideda, žino, kur išmesti šiukšles, kaip jas rūšiuoti.

Mūsų vaikų vaikystė daugiausia lydima ypatingos tėvų priežiūros, gal dėl to vaikas ilgai neišmoksta pats save saugoti, vertinti situacijas ir priimti savarankiškus sprendimus, juos keisti esant reikalui. Tarkim, bebėgiodamas perkaito ar sušlapo, jis to neįvertins, kol nepastebės mokytoja ar auklėtoja, nepaprašys pagalbos, jei pats negeba, suaugusiųjų. Tėvų rūpestis atvedus vaiką į darželį turėtų būti ne kaip vaikas grįš namo, jei išsimurzins, o suteikti sąlygas, kad jis drąsiai bėgiotų, būtų kūrybiškas. O tam užtektų turėti tinkamus drabužėlius ir dėl viso pikto antrą komplektą, jei atsitiktų bėda. Šiaurės šalių patirtis sako, „kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“, todėl atimti vaiko judėjimo džiaugsmą gryname ore, manyčiau, yra tik rimta išimtis ir kol kas galbūt mūsų skurdūs darželių kiemo įrenginiai: stoginės, pavėsinės.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo programa yra pakankamai lanksti vaiko kūrybiškumui ugdyti: jis gauna ir atitinkamą žinių kiekį, ir suteikiama laisvė saviraiškai. Visada smagu, kai tėvai namuose apie darželį kalbasi ne kas ten blogo nutiko, o papildo vaiko žinias, džiaugiasi jo sėkme, išmoktais eilėraštukais, padrąsina, pamoko, kaip turėjo elgtis vienu ar kitu atveju.

Vaikui, kuriam tėra tik septyneri ar aštuoneri metukai, nebeužtenka vien pasikalbėjimo apie mokyklą, draugus, savijautą. Čia labai svarbi ir naudinga  tėvų kontrolė vaikui ruošiant pamokas. Ši priežiūra turi būti pagrįsta vaiko ir tėvų susitarimais ir abipusiu pasitikėjimu. Jeigu tokie susitarimai jūsų šeimoje vyrauja jau nuo ikimokyklinio ugdymo, tai sudarytos naujos elgesio taisyklės, susijusios su pamokų ruošimu, neturėtų sukelti didelių sunkumų ir konfliktų. Tėvams nereikėtų mestis į kraštutinumus – galvoti, kad vaikas turi sugebėti būti savarankiškas ir pamokų ruošimą palikti jo atsakomybėje arba labai griežtai kontroliuoti, kad vaikas negalėtų pakelti galvos nuo sąsiuvinio tol, kol visos pamokos idealiai paruoštos. Galbūt vaikas turi kokį pomėgį, kuris jį neramins ir vers skubėti. Geriau tegul padaro pertrauką, atitrūksta nuo privalomo dalyko ir kurį laiką pasimėgauja kita veikla. Svarbu žinoti, iki kurio laiko reikėtų atlikti visus namų darbus, kad galėtų paduoti tėvams patikrinti ar paprašyti pagalbos. Vaikas turi žinoti, kad namų darbų ruoša yra jo, o ne tėvų darbas ir juos turėtų pratintis atlikti savarankiškai. Tėvų pareiga patikrinti tvarką, padėti vaikui atlikti tas užduotis, kurias vaikas atliko prastai , neatliko visai ar atliko netvarkingai.

Tokia tėvų kontrolė tiesiog privaloma pirmaisiais ir antraisiais vaiko mokymosi metais. Paskui vaikui išsivysto pareigos jausmas ir dažniausiai jis kitaip nebegali. Apie tokį vaiką sakome, jog jis turi motyvaciją mokytis.

Tėveliams svarbu žinoti pagrindinį motyvacijos principą: egzistuoja 2 motyvacijos formos:  meilė ir baimė. Vaikai ir suaugusieji atlieka tam tikrą veiklą, kadangi ji jiems patinka, arba jie bijo savo neveikimo pasekmių. Pavyzdžiui, vaikui, kuris mėgsta piešti , nereikia priminti, kad jis kuo greičiau eitų piešti, kas užduota atlikti namuose. Vaikų motyvaciją mokytis skatina tai, kad jiems patinka mokytis arba nepatinka, arba jie turi konkrečių tikslų, kurių be mokymosi jie negalės pasiekti (pvz., įstoti į universitetą). Vaikai neturi bijoti tėvų ar mokytojo – jie turi suvokti savo nesimokymo padarinius.

Svarbu žinoti, kad motyvacija kyla iš vidaus, todėl negalime vaiko priversti būti motyvuotu. Tėvams nesinori  tapti sargybiniais ir kiekvieną kartą tikrinti, ar vaikas paruošė namų darbus. Norint to išvengti reikėtų pagalvoti, kaip kitaip galima skatinti vaiko motyvaciją ruošiant pamokas.

Keletas patarimų Jums:

  1. Padėkite vaikui suprasti, kokias galimybes atveria mokslai, kodėl mokytis svarbu. Svajodamas apie gražų gyvenimą, vaikas lengviau susies pamokų ruošimą su ateities tikslais. Siekti rezultato visada yra lengviau, kai žinomas tikslas.
  2. Kad vaikas apčiuoptų realią mokslų naudą greičiau, sugalvokite įvairius apdovanojimus, pagrįstus susitarimu. Pvz., jeigu mažasis gerai baigs mokyklą, galės važiuoti į stovyklą ir t.t.
  3. Domėkitės, ko vaikas mokosi. Leiskite vaikui pasakoti naujus išmoktus dalykus, aktyviai klausykitės, kartu gilinkitės. Paskutiniu metu teigiama, kad žodžiu ištartas teiginys, taisyklė, giliau įsimenama ir pritaikoma.
  4. Skatinkite teigiamą vaiko elgesį. Pagirkite vaiką už tai, kad paruošė pamokas (parašė gražų rašinėlį, be klaidų atliko matematikos užduotis ir pan. e. dienyne nėra jokių pastabų).
  5. Nustatykite elgesio ribas ir aiškias pasekmes, jeigu ribos bus peržengtos. Pvz., sutarkite, kad pamokos ruošiamos kiekvieną dieną grįžus iš mokyklos, tarkim 5 val. Paruošęs pamokas gali valandą žiūrėti televizorių, žaisti žaidimus ar pabūti lauke. Elgesio taisyklės reikalauja nuoseklumo, tačiau kartu būkite ir lankstūs. Jeigu vaikas grįžo pavargęs, leiskite jam pailsėti, bet ne prie televizoriaus ar telefono. Vaikui turi būti aišku, kad jeigu pamokos neparuoštos, žiūrėti televizoriaus arba eiti į lauką jis negalės. Taigi bauskite už nepageidaujamą elgesį sumaniai – motyvaciją elgtis tinkamai skatina baimė prarasti tam tikras privilegijas (televizoriaus žiūrėjimas, telefono maigymas, bendravimas su bendraamžiais kieme ir kt.).
  6. Kalbėkitės su vaiku – pastebėkite, jeigu kas nors jį jaudina ar iš mokyklos grįžo susikrimtęs. Dažnai patyrę nesėkmę mokykloje, vaikai gali pradėti galvoti „Aš to nesugebėsiu padaryti tinkamai“, „Aš niekada neišmoksiu tų angliškų žodžių“, „Kiti už mane geriau ir greičiau padaro“ ir pan. Prašykite papasakoti apie tai, nuraminkite.
  7. Leiskite vaikui pasirinkti – įtraukite į pasitarimą ir leiskite jam pačiam įvardinti, ko jis norėtų už tai, kad ruoš pamokas ir gerai mokysis. Jausmas, kad gali dalyvauti diskusijoje ir išreikšti savo nuomonę, į kurią atsižvelgiama, brandina vaiko atsakomybę ir pasitikėjimo jausmą.

Labai puiku, kai vaiko atsakomybės jausmas ugdomas nuo mažumės, tačiau niekada nevėlu pradėti iš pradžių nuo griežtos kontrolės, paskui kontroliuoti nuo pasitikėjimo praradimo, tačiau visiškai paleisti vaiką saviugdai ir mokytojo atsakomybei nederėtų niekada. Vaikas, nors ir laisva asmenybė, bet ji ne tik materialiai priklausoma nuo jūsų, bet yra ir viso jūsų gyvenimo pasididžiavimas ir bendro kūrimo vaisius. Nesvarbu, kokią profesiją pasirinks, svarbu, kad bus pareigingas, kultūringai bendraujantis, gebantis susikurti savo darbo taisykles, vykdyti duotus įsipareigojimus. O pirmasis laiptelis šiems įgūdžiams ugdytis yra būtent savo, kaip mokinio, pareigų vykdymas. O mums visiems : ir mokytojams, ir tėvams , beliks didžiuotis, kad prie tokių savybių ugdymo prisidėjome ir mes.

Vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai – „Prašau pabandyti iš naujo.“. Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą, balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo.

Pranešimas skaitytas visuotiniame tėvų susirinkime 2016 m. spalio 20 d.

                                   Specialioji pedagogė, logopedė Zita Lemežienė