Logopedė

Lankstinukas apie kalbos ugdyma

Lankstinukas apie dienos rezima

 Vaikas mokosi kalbėti. Kada reikėtų susirūpinti?

 Pirmieji metai yra labai svarbūs kalbos vystymuisi.

    12 mėnesių amžiaus vaikas jau moka pasakyti nuo 3 iki 30 paprastų, bet prasmingų žodelių, pamėgdžioja išgirstą naują žodį ir puikiai supranta apie 20–30 žodžių. Tačiau ne visada atsiradus pirmiesiems žodžiams vaikai išmoksta kalbėti greitai ir lengvai. Pasitaiko, kad 3 metų vaikas vis dar kalba garsažodžiais (niam–niam, a-a, miau, au-au, ate ir kt.). Kokia kalbos raida yra normali, o kada jau reikia ieškoti pagalbos?

                      Kreiptis pagalbos būtina, jei:

  • Kūdikis pirmąjį gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų.
  • Nereaguoja į garsus, arba reaguoja tik į labai stiprų garsą.
  • Netaria nors 2–3 trumpų žodelių ar garsažodžių (mama, tete, au au, bū, ate).
  • Neparodo artimiausios aplinkos bent keleto daiktų, žaislų ir/ar nesupranta jų pavadinimų.

                      Antrieji vaiko gyvenimo metai – tai aktyviosios kalbos raidos etapas; autonominė („sava“) vaikų kalba. Jis turi pradėti tarti pirmuosius prasmingus žodžius (pirmiausiai išmoksta suprasti artimiausių aplinkos daiktų pavadinimus, paskui – suaugusiųjų vardus, kūno, veido dalių pavadinimus ir t.t.), klausinėja ,,kas čia?“. Nuo 1,5 m. vienu ir tuo pačiu žodžiu vaikas vadina keletą dalykų, pvz. ,,ma” (mano, mama, mažas), ,,bu” (mašina, traukinys, motociklas). Šiuo amžiaus tarpsniu žodžiai kartais iškraipomi, praleidžiami priebalsiai (statyk namą = satyk amą). Dvejų metų mažyliai jau susieja žinomus žodžius su paveikslėlyje matomu vaizdu (parodo lėlytę, kamuolį, kaladėlę ir t.t.). 2 metų pabaigoje vaiko kalba turi virsti prasminga, t.y. atitikti gimtosios kalbos modelį. Vaikas turi žinoti nuo 30 iki 300 žodžių ir kalbėti 2–3 žodžių sakiniais.

                      Kreiptis pagalbos būtina, jei:

  • Vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodelių.
  • Neparodo daiktų paveikslėlyje.
  • Nesupranta ir nevykdo paprastų paliepimų (pvz., atnešk lėlę; paimk batą).
  • Netaria dviejų žodžių frazes (pvz. noriu gerti).
  • Kas mėnesį neišmoksta bent vieno naujo žodžio.

                      Trečiaisiais savo gyvenimo metais vaikas jau kalba sakiniais, sakiniai sudėtingėja. Mažylis uždavinėja klausimus ir taip mokosi bendrauti. Kalbėdamas keičia intonacijas, domisi rimuotais eilėraštukais. Dar daro nemažai gramatinių klaidų, gali kartoti tuos pačius žodžius, bet apie 4-uosius metus tai praeina. Žodynas sparčiai plečiasi. Žodyne gali būti apie 1000 – 1500 žodžių! Vartoja 3–4 žodžių sakinius. Dauguma vaikų nemoka ištarti sudėtingesnių garsų: č, dž, h, r, kai kurie ir garsų k, g, p, b, l (tęsiasi fiziologinis (natūralus) šveplavimas).

                      Kreiptis pagalbos būtina, jei:

  • Baigdamas trečiuosius metus vaikas kalba pavieniais žodžiais ar savo susikurta kalba, suprantama tik tėvams, bet nesuprantama aplinkiniams.
  • Savo norus reiškia tik aktyviai gestikuliuodamas rankomis.
  • Negali atlikti iš karto dviejų paliepimų (paimk lėlytę ir paguldyk ją į lovą).
  • Nerodo noro bendrauti, susipažinti su jį supančia aplinka.

                      Ketvirtaisiais vaiko gyvenimo metais mažėja garsų tarimo klaidų. Tačiau kartais sudėtingesnių garsų (š, ž, č, dž, c, dz, r) tarimo mokymasis užsitęsia net iki šešerių metų amžiaus. Kasdienėje kalboje vaikai gerai taria 2-4 skiemenų žodžius, tačiau dar pasitaiko, kad sukeičia žodžiuose garsus, kuriuos šiaip jau taria teisingai. Toliau gausėja žodynas. Žodžių atsarga priklauso nuo gyvenimo sąlygų, auklėjimo. Šiuo metu vaiką domina žodžių forma, jis sukuria daug naujų žodžių, pralinksmindamas tėvelius. 4 metų vaikų kalba gramatiškai gana taisyklinga. Tinkamai vartojami linksniai, skaičiai, giminės, žodžiai tarpusavyje derinami. Sparčiai tobulėja rišlioji kalba. Pradėdami sakinį jie dažnai sako „o“, ar daro pauzę po pirmo žodžio. Tėvai gali labai prisidėti prie vaiko kalbos ugdymo be jokių specialiųjų pratybų.  Atkreipkite dėmesį į savo kalbą, kalbėkite pilnais sakiniais, net jei visiems aišku, kurį žodį turėjote mintyse.  Jei kreipiatės tiesiai į vaiką – kalbėkite lėčiau, atskirkite žodžius, reikalaukite iš vaiko to paties.  Pateikite klausimų, ypač ne iš artimos aplinkos, o iš to, ką matė ar patyrė anksčiau – kelionėje, darželyje, pas draugą.

                      Penkerių metų vaikai jau turėtų mokėti tarti visus garsus, pakartoti ir ištarti įvairaus sunkumo žodžius. Vartojamų žodžių reikšmės gana tikslios, bet šio amžiaus ir vyresni vaikai dar nesupranta daugelio žodžių perkeltinės reikšmės. Ilgėja sakiniai. Tai rodo, kad vystosi vaiko mąstymas. Pradeda vartoti ne tik dialoginę, bet ir monologinę kalbą. Bet tokio amžiaus vaikai dar sunkiai susidaro bendrą pasakojimo schemą. Todėl pasakojimai dažnai būna be pradžios ir pabaigos, šokinėjama nuo vieno įvykio prie kito, painiojami erdvės bei laiko vaizdiniai.

                      Šeštaisiais – septintaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas ir visa kalba vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Šiuo metu vaikai paprastai sužino pagrindinę populiariausių daugiareikšmių žodžių prasmę, tobulėja sudurtinių žodžių daryba.. Tėveliai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 6-7 metais savarankiškai veikdami vaikai kalba daug mažiau. Taip atsitinka dėl besibaigiančio išorinės kalbos perėjimo į vidinę. Tai nėra blogai.

                      Kreiptis pagalbos būtina, jei:

  • 5–6 metų vaikas negali papasakoti, ką veikė darželyje, su draugais ar pan.
  • Nemoka apibūdinti daiktų.
  • Netaisyklingai taria garsus (dar tebešvepluoja).
  • Nederina žodžių sakiniuose, keičia žodžių galūnes ar sako žodžius be jų.
  • Nekalba išplėstiniais sakiniais.

                      Jei pastebite, jog Jūsų vaiko kalba atsilieka nuo bendraamžių, būtinai pasikonsultuokite su mokyklos logopedu. Laiku suteiktos naudingos rekomendacijos, kaip aktyvinti kalbos raidą, gali padėti pasiekti amžiaus normos reikalavimus. Tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį ir į išlikusius tarimo trūkumus (sutrikimus), kurie gali peraugti į rašytinę kalbą. Jei vaikui sunkiai sekasi atskirti žodžio ribas, skiemenuoti, nurodyti garso vietą žodyje – tai gali būti signalas, kad tardamas žodžius mintyse jis vis dar tebešvepluoja ir mokydamasis rašyti bei skaityti gali patirti sunkumų.

                      Literatūra:

  1. Bliumbergienė ir kt. Parenkime vaikus mokyklai. Kaunas, 2002.
  2. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų, ugdymas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Vilnius, 2008.
  3. http://www.tindirindi.lt/vaikuciai/kudikis/vaikokalbos-raida

                                  Parengė Bubių mokyklos logopedė Erika Stankienė